Vėl rytas pilkas, langai aprasoję,

Vėl rytas pilkas, langai aprasoję, Sniegas ant stogų tyliai guli storai, Keliai be spalvų, tik šalčio kvėpavimas, Ir mintys apie saulę kažkur toli. Pirštinės kišenėj, šalikas iki nosies, Vėjas gatvėse dainuoja liūdnai, Kiek dar dienų iki žalio ryto? Širdis tyliai klausia: „Kada gi ?“ Oi, kaip nusibodo tas šaltis ir žiema, Kiek mes laukėm šilumos, vasara! Kad saulė ant pečių nusileistų švelniai, Ir naktys kvepėtų žiedais laisvai. Oi, kaip nusibodo lediniai rytai, Mes svajojam apie žalius takus jau seniai, Tegul ateina šviesa su vėju šiltu – Mes laukiam tavęs, vasara, kartu. Sapnuose girdim žiogų orkestrą, Basom per rasą bėgam laukais, Upė šnabžda apie šiltą vakarą, Kur saulė lėtai leidžias tyliai. Ant suolelio juokas iki sutemų, Dangus rausvas – be jokio šalčio, Kiekviena diena kaip šventė paprasta, Ir niekas neskuba grįžti namo. Oi, kaip nusibodo tas šaltis ir žiema, Kiek mes laukėm šilumos, vasara! Kad saulė ant pečių nusileistų švelniai, Ir naktys kvepėtų žiedais laisvai. Oi, kaip nusibodo lediniai rytai, Mes svajojam apie žalius takus jau seniai, Tegul ateina šviesa su vėju šiltu – Mes laukiam tavęs, vasara, kartu. Dar viena pūga – ir mes iškęsim, Dar vienas vakaras prie žvakės šviesos, Nes kažkur už debesų jau bunda Saulė, kuri mūsų vardus žinos. Tad ateik greičiau, miela vasara, Mes jau pavargom laukti tavęs, Atverk dangų, nudažyk pasaulį – Ir širdys pražys kaip pievos gėlės.