Atneš pūguotas vasario vėjas laiką ir prie Valenti

Atneš pūguotas vasario vėjas laiką ir prie Valentino dienos vartų. Jaunystės šėlsmas, raudonomis popierinėmis širdutėmis lyg kraujo lašais nutaškęs sniegą, kalbės ne vien apie komerciją: taip pat šauks apie vienintelės jėgos – meilės – svarbą ir sustingusiam rugio želmeniui, ir dar plikam obels vainikui, ir žmogui. Juk ji, meilė, – kantri, maloninga, nepavydi – ir yra toji gyvybės jėga: stiprus, kas jos turi, silpnas, ką ji aplenkusi… „Su meile atgis, be meilės – mirs…“ – vėl kužda laikas, metų ratu slinkdamas į pavasarį, pasauliui išduodamas meilės formulę: meilė – tai, kas jautru ir stipru. Tik tiek, tačiau atskirti vieną nuo kito (stiprumą nuo jautrumo) nevalia (jei stiprus, bet nejautrus – stingdantis ledas, akmeninė širdis, jei jautrus, bet nestiprus – vatinės kojos, palaida bala…). Tokia ji, meilė, gyvybinė jėga: stipri, visas kančias pakelianti, jautri, įstabaus švelnumo žiedais pasaulį apdalijanti… …Skambančio šalčio baltume sustingęs gyvybės laukimas – meilės laukimas? Ne, jos kelias, pasakose metaforiškai vaizduojamas kaip kopimas stiklo kalnu basomis kojomis, dilgėlių skynimas plikomis rankomis ir megztinio iš jų mezgimas – daugybė kančios kupinų užduočių, kurias įveikia tik stiprūs ir jautrūs. Būtent jie ir laiko šį pasaulį, per juos sruvena šventa gyvybės jėga – meilė. Taigi po vasario speigų atgims visa, kas bus meilės palytėta, ir pilnatve skleisis, ką išsūpuos tvirtos ir jautrios rankos…