Manikenas

Kiekvienas „myliu“ čia turi galiojimo datą, Mes parduodam save už ramybę ir etatą. Mes keičiam saulėtekius į plastikinius langus, Kad nematytume, kaip dangus mums tapo per brangus.Mano veidas nulietas iš baimės ir vaško, Jame nebėra nė vieno tikro, gyvo taško. Ir baisiausia ne tai, kad tapau bejausmiu daiktu, O tai, kad šitoj vitrinoj man... pagaliau ramu. ​Mano ašaros sušalo į stiklą, kurį pats ir nusipirkau, Aš pasiekiau dugną, bet jame savęs... taip ir nesutikau. Aš išmokau kvėpuoti dulkėm ir skaitmeniniu melu, Savo paties laidotuvėms aš gėles iš anksto perku. Nėra čia ko gailėtis, nėra ko daugiau beieškot, Aš pats save užkasu, kad galėčiau ramiai miegot. Mano pirštų antspaudai liko ant sutarčių ir stiklų, Bet delnuose nebeliko nieko, kas būtų tikru. Mes nevagiam meilės – mes ją tiesiog utilizuojam, Ir savo vienatvę po brangiais kostiumais maskuoja. Nėra čia herojų, tik puikiai išdresuoti šešėliai, Kurie bijo prabusti, kad nepamatytų, jog vėlu. Mes statom paminklus savo pačių patogumui, Atiduodam laisvę už nuolaidą sielos tamsumui. Kiekvienas šypsnis – tik gerai apgalvotas planas, Mūsų gyvenimas – ne kinas, o tiesiog... pigus ekranas. (hook) Aš matau jus visus, bet negaliu sumirksėti, Mano darbas – tyliai ir gražiai čia dūlėti. Žodis užstrigo už vaškinių dantų, Sveiki atvykę į rojų – čia nėra jokių jausmų